tarsterėti

társterėti, -ėja (-ia Š, NdŽ), -ėjo 1. Rk žr. tarstelėti 1: Kažin kas jam tarsterėjo, kad šitas žmogus … turiąs labai daug pinigų BsPII183(Jž). Aš nebetársterėjau, kad buvau pas juos, geriau tegul nežino Slm. Kas įkišė liežiuvį, társterėjo Pl. Tarsterėjo dar par nosį: – Tu rekrūtų nebijosi O. 2. intr. kiek pasitarti, šnektelėti su kuo: Čia jum reikia társterėt su juo; žiūrėk, katrąvakar ir atpyškina [lentų] Slm.